Bažnyčia yra keliaujanti Dievo tauta. Tauta, keliaujanti į Tėvo namus. Žmogų gali pažadinti du įvykiai: mirtis ir piligriminė kelionė. Labiausiai būsime gyvi savo mirties valandą, pažadinti Jėzaus Kristaus. Piligriminės kelionės duoda galimybę pasiruošti šiai valandai.

Dievas pašaukė Abraomą, kad jis viską paliktų ir išeitų iš savo namų į jam nepažįstamą kraštą. Begyvendami savo namuose, kad ir labai tikintys būtume, mes pasidirbame įvairiausių stabų. Jėzus Kristus gali būti mūsų gyvenimo centre, bet aplink jį daug kitų stabukų. Piligriminės kelionės metu, mes esame kviečiami pasirinkti tik vienintelį Jėzų. Apsispręsdami už kelionę mes kuriam laikui paliekame savo gimtuosius namus, niekada nesibaigiančius darbus, mums artimus žmones. Jeigu vykstame į kitą šalį, mūsų kūnų daugiau nebelieka tėvynėje.

Nebeturime namų, sodo, automobilio, baldų, daugelio daiktų ir rūbų. Su mumis tik patys būtiniausi daiktai: biblija, puodukas, šaukštas, šukos, kilimėlis, miegmaišis, tik keli rūbeliai, užrašų knygutė, vienas kitas kąsnis… Štai tokie esame Dievo akivaizdoje be daugelio mums įprastų kasdienių dalykų. Tik dabar įmanomas susitikimas su Tėvu, kuris mus sukūrė ir mūsų beprotiškai laukia.

Piligriminės kelionės tarnauja svarbiam tikslui, kuris yra SUSITIKIMAS. Kelionėje įvyksta trys susitikimai: 1) susitikimas su Dievu, 2) susitikimas vienas su kitu ir 3) susitikimas su savimi. Ypatingai sunkus ir netikėtas yra susitikimas su pačiu savimi. Iš kelionės grįžtame visiškai kitokie žmonės: atnaujinti, perkeisti, pilni svajonių ir naujų apsisprendimų.